Marius Jampolskis priimdamas sprendimus klauso širdies

Marius Jampolskis priimdamas sprendimus klauso širdies
2008-03-27
Populiarus aktorius Marius Jampolskis beveik neturi kada atsikvėpti. Ne tik vaidina teatre, bet ir filmuojasi televizijos serialuose bei kine, veda renginius ir laidas, įgarsina filmus. Iš pokalbio įsitikinome – nors Marius dar gana jaunas, be galo atsakingas ir žinantis savo vietą gyvenime...

Jei jums būtų suteiktas šansas pradėti viską iš pradžių, ar pasirinktumėte aktoriaus kelią?
Taip, nes tai yra mano pašaukimas, o Dievo dovanos negalima išleisti iš rankų… Jei iš manęs atimtų sceną, tikriausiai numirčiau (šypsosi). Visgi manau, kad aktoriui svarbiausia – motyvacija. Ji praplečia akis ir atveria širdį. Jau stodamas į Muzikos ir teatro akademiją tiksliai žinojau, jog dirbsiu teatre. Šio žingsnio niekada nesigailėjau ir tikiu, kad nesigailėsiu…

Teko girdėti, kad vaikystėje muzikos mokykla jums buvo tapusi tikra kančia...
Būdamas šešerių, niekieno neraginamas užsimaniau groti smuiku. Gal dėl to, kad augau muzikalioje šeimoje. Muzikos mokykla reikalavo disciplinos, o mažam vaikui sunkoka ją suprasti. Iš vienos mokyklos kulniuodavau į kitą, o mano draugai kieme žaisdavo futbolą. Tada gal buvo kiek apmaudu, bet vėliau supratau, kad tai, ką davė muzikos mokykla, yra didžiulis turtas. Išmokau ne tik groti, bet ir girdėti...

Kada toptelėjo mintis, kad norėtumėte būti aktorius?
Vidurinėje mokykloje dalyvavau skaitovų konkursuose, vaidinau dramos būreliuose. Visgi tuomet aktorystė man atrodė tik kaip hobis. Dėl to įstojau į Kauno technologijos universitetą, kur anglų kalba kirtau eksporto inžinerijos mokslus. Po pusmečio iš universiteto pasitraukiau. Tiek laiko prireikė, kad apsispręsčiau, ko iš tiesų noriu, ir suprasčiau, kad nei eksportu, nei inžinerija niekada neužsiimsiu. Pajutau, jog labiausiai mane traukia aktorystė. Tada pamačiau skelbimą, kad Muzikos ir teatro akademijoje renkamas aktorių kursas. Kita vertus, neužtenka pasirinkti profesiją, reikia nuolat kovoti už būvį, įrodyti, ko esi vertas, kitaip niekam nebūsi reikalingas.

Priimdamas šį sprendimą, klausėte proto ar širdies balso?
Matyt, širdies... Todėl ir tapau tuo, kas esu. Jei kiekvienas paklausytų savo širdies ir nuojautos, išgirstų labai įdomių atsakymų. Ne kartą įsitikinau, kad širdis sako tiesą. Gal esu kiek fatalistas, bet sveiko proto (šypsosi).

Kaip jūsų tėvai sutiko žinią, kad pasukote į meno pasaulį?
Šiek tiek dvejojo, ar tai rimta profesija, bet mano tėvai tolerantiški ir palaikė mano apsisprendimą. Daugeliui atrodo, jog menas – ne profesija, o tik žaidimas. Meno pasaulyje egzistuoja didžiulė konkurencija, ir niekas nėra tikras dėl savo ateities. Natūralu, kad mano tėvams tai kėlė susirūpinimą. Dabar, manau, įrodžiau jiems, kad aktorystė – mano kelias, ir jie gerbia mano pasirinkimą.

Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos aktorių, kuriems pripažinimo nereikėjo ilgai laukti. 2005 metais gavote Auksinį scenos kryžių. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
Tuo metu man buvo malonu, juk kiekvienam „dūšią“ paglostytų toks pripažinimas. Dabar apie tai negalvoju, dirbu savo darbą ir kryžiaus ant kaklo nenešioju. Meluočiau, jei sakyčiau, jog šis apdovanojimas man nieko nereiškia. Jis skatina tobulėti, siekti savo tikslų, tačiau teatras – tai ne varžybos, kuriose laimėjęs medalį pasieki finišo tiesiąją.

Kokia jūsų sėkmės formulė?
Tyliai, ramiai ir nuoširdžiai dirbti mėgstamą darbą. Beje, ne kartą įsitikinau, kad jei kas nors užtrenkia duris, kažkas būtinai praveria langą (šypsosi)...

Ar tenka ko nors atsisakyti dėl scenos?
Žinoma, kur kas daugiau laiko norėtųsi praleisti su šeima, turėti daugiau laisvalaikio. Aktorystė – nelengvas darbas, kuris sugraužia daugybę nervų ląstelių. Anksčiau, kai turėjau kautis dėl vietos po saule, galėjau asmeninį gyvenimą aukoti dėl scenos. Dabar, kai turiu žmoną ir sūnų, esu už juos ir jų gerovę atsakingas. Barbe devyndarbe tapau, kad šeimai nieko nestigtų. Visgi dėl pašėlusio gyvenimo tempo šeima kenčia iki šiol. Su ja stengiuosi praleisti kiekvieną laisvą valandą. Kai vasarą darbo banga atslūgs, ketiname visi kartu kur nors išvykti pailsėti. Svarbiausia – suprasti, dėl ko dirbi, ir retkarčiais paklausti savęs, ar verta tai daryti... Kol kas sau sakau, jog verta.

Daugeliui aktorių, be šlovės ir pripažinimo, prisieina išgyventi ir sunkių akimirkų. Esate tai patyręs?
Buvo metas, kai neturėjau visiškai jokių darbų. Dvejojau, kaip pasielgti: viską mesti ir pradėti kažką nauja ar kovoti už savo svajonę. Nenorėjau pasiduoti, nors turiu kolegų, kurie atsisveikino, ir tiek. Visada žinojau, kad be aktorystės laimingas nebūsiu, o savęs skriausti nenoriu. Beveik neabejoju, jog skaudžių patyrimų mano gyvenime dar bus, bet jei užteks stiprybės, laikysiuosi.

Ko griebiatės, kai apninka liūdesys, slogi nuotaika?
Beje, taip nutinka bent kartą per savaitę (šypsosi). Mėgstu pabūti vienas, užsiimu savianalize. Tai labai panašu į meditaciją, nes stengiuosi suprasti save, atsakyti į klausimus, kodėl blogai jaučiuosi ir kaip tai įveikti... Man tai vienas geriausių vaistų rasti naujų jėgų.

Ne tik vaidinate teatre, televizijos seriale, bet ir vedate laidas, įvairiausius renginius, įgarsinate filmus. Kaip viską spėjate?
Reikia turėti vieną savybę, kurios, deja, aš dar neturiu – kruopščiai planuoti savo laiką. Kol kas to mokausi, nors ir nelengva. Esu labai išsiblaškęs, todėl stengiuosi viską užsirašyti į mobilųjį telefoną. Kitaip begales klaidų padaryčiau, o jos brangiai kainuotų (juokiasi). Matyt, esu laimės kūdikis, nes iki šiol neteko skaudžiai nusvilti.

Jau įsisuko naujojo serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimas. Ar perpratote savo personažą?
Manau, iki galo neperprasiu, juk jis bėgant laikui keičiasi, bręsta. Personažas kaip ir kiekvienas žmogus turi labai daug briaunų. Ir žmogui labai lengva „priklijuoti etiketę“, bet pažinti iki galo jo negali nei artimieji, nei, matyt, jis pats.

Kuo serialo herojus Donatas panašus į jus?
Na, turi trumpus plaukus, tokią pat pakumpusią nosį (juokiasi). Man, kaip ir Donatui, nesvetimas flirtas su moterimis, smalsumas ir noras kuo daugiau pažinti.

Ar yra dar nepatirtų veiklos sričių, kuriose norėtumėte išbandyti savo jėgas?
Norėčiau iš arti susipažinti su gamtos tyrinėtojų darbu, išvažiuoti į kokią nors mokslinę ekspediciją. Nors esu miesto vaikas, gamtos pasaulis mane žavi nuo mažų dienų. Auginau katę, šunį, net ežiuką. Ir dabar nėra gyvūnų, kurie man būtų šlykštūs, tik šliužų kiek prisibijau, mat juos pažįstu mažiausiai. Labai mėgstu žiūrėti įvairias laidas apie gyvūniją, domiuosi šiuo mokslu.

Ką dar veikiate laisvalaikiu?
Nesu labai originalus. Mėgstu išsidrėbti prieš televizorių ir žiūrėti į vieną tašką (šypsosi), skaityti, klausyti muzikos ir žvejoti. Beje, jau pusę metų planuoju išvykti į žvejybą, bet vis laiko nelieka. Domiuosi bardų kultūra, man artimos jų dainos. Jaučiu, kad ateityje bardų kultūra užims tam tikrą vietą ir mano gyvenime. Tikiu, jog savo dainomis turėčiau ką pasakyti.

Gal turite kokių talentų, kurie nustebintų skaitytojus?
Labai mėgstu gaminti, labiausiai žmonai, svečiams. Sau dažniausiai pritingiu (šypsosi). Man kulinarija kaip ir aktorystė – kūryba. Užsidarau virtuvėje kelias valandas, net žmonos neįsileidžiu, viską gaminu smulkmeniškai, laikydamasis receptūros. Tiesa, priešingai nei mano žmona Aistė, nemoku tuo pačiu metu ir gaminti, ir tvarkyti, todėl virtuvė atrodo kaip po karo (juokiasi). Ir dažniausiai sutvarkyti tenka mano žmonai...

Sako, nelengva gyventi su menininkais. Kaip manote, ar sunku jūsų namiškiams?
Nelengva... Nuotaikų kaitos, apkalbos, įvairiausios pagundos, intrigos... Kita vertus, turiu be galo išmintingą ir supratingą žmoną, kuri atskiria, kur melas, o kur tiesa. Reikia išmokti girdėti vienas kitą, ir mums kol kas tai pavyksta.

Aistė – šeimos žmogus?
Aistė aktyvi, turinti tikslų, planų ir svajonių. Ji ne tik rūpinasi sūneliu Dovydu, buities rūpesčiais, bet ir studijuoja universitete. Mes abu dar mokomės gyventi šeimoje.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus sūnui?
Supratau, jog esu atsakingas už tą mažą būtybę. Žmona sako, jog esu geras tėvas, nors pats manau, kad galėčiau būti dar geresnis. Niekada nepagalvojau, kad vaikelis į mano gyvenimą atėjo per anksti. Manau, buvau tam subrendęs ir norėjau tapti tėčiu. Kartais labai skaudu, kad su Dovydu praleidžiu per mažai laiko, bet mes labai gražiai bendraujame, kartu žaidžiame...

Nesvajojate apie šeimos pagausėjimą?
Kaip sakoma, jei nori pralinksminti Dievą, išduok jam savo planus... Apie tai su Aiste pasišnekame, bet artimiausioje ateityje vaikelio neplanuojame. Nors... ką gali žinoti.

http://www.zmones24.lt/marius-jampolskis-priimdamas-sprendimus-klauso-sirdies-1336.html

Senas, bet nieko..;:}